KAUNO R. NEVERONIŲ GIMNAZIJOJE NUSKAMBĖJO PASKUTINIS SKAMBUTIS

Kauno r. Neveronių gimnazijoje vėl nuskambėjo Paskutinis skambutis. Kiek neįprastai, laikantis karantino sąlygų, gimnazijos kieme, be gausaus žiūrovų skaičiaus, šįmet paskutinįkart VII laidos abiturientai pajuto šurmulį gimnazijoje. Paskutinįkart ištarė „ačiū“ direktorei, mokytojams, bendraklasiams, klasės vadovei... Paskutinįkart prisiminė gražiausias gimnazijoje praleistas akimirkas. 

Ketvirtokai gimnazistai savo kelionę į Paskutinio skambučio šventę pradėjo ryte, atvykdami į gimnaziją puoštais automobiliais, kupini entuziazmo ir džiaugsmo, kad ir vėl gali susiburti draugėn. Gimnazijos kieme, prie pagrindinio įėjimo, juos pasitiko tradicinė trečiokų gimnazistų „juosta“. Lydimi pirmokėlių plojimų, abiturientai išdidžiai paskutinįkart žengė pro Kauno r. Neveronių gimnazijos, antrųjų savo namų, duris. Paskutinio skambučio aidas paskelbė, kad netrukus baigsis vienas svarbus gyvenimo etapas, tuoj prasidės kitas, kupinas įvairiausių išbandymų...

Paskutinio skambučio šventėje, nepamirštant tradicijų, žodį tarė ir pirmokėliai, ir trečios klasės gimnazistai, skambėjo lietuviškos eilės ir dainos. Direktorė D. Marmienė pasidžiaugė, kad ketvirtokai gimnazistai jau suaugo – išaušo ta diena, kai galima sakyti: „Tu jau užaugai, žmogau“ ir sveikindama Paskutinio skambučio proga palinkėjo Antuano de Sent Egziuperi „Mažojo princo“ žodžiais nepamiršti tai, kas svarbiausia, o svarbiausia matoma tik širdimi! Pirmosios mokytojos N. Gaižauskienė ir L. Galicinienė priminė, jog laikas stabtelėti ir suvokti, kad „tik dabar prasidės tikrasis skubėjimas“ bei palinkėjo rasti laiko viskam, o svarbiausia – rasti laiko mylėti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. Abiturientų klasės vadovė R. Šimaitienė auklėtiniams dalino paskutinius laiko vadybos patarimus, linkėjo gero tolimesnio gyvenimo kelio, nebijoti iššūkių ateityje. Na, o trečiokai gimnazistai, išklausę abiturientų jiems perduodamo testamento „taisykles“, priminė, kad gyvenimas nesibaigia užvėrus Kauno r. Neveronių gimnazijos duris – jiems ateityje „gali suteikti džiaugsmo malonios gyvenimo smulkmenos: švelnus rankos spustelėjimas, bučinys į skruostą, mėnulio pilnatis, laisva vieta mašinų stovėjimo aikštelėje, spragsintis židinys ar spalvingas saulėlydis“ ir palinkėjo mėgautis būtent mažomis gyvenimo savybėmis, nes jų yra „apsčiai kiekvienam“.

Išklausę visus patarimus ir linkėjimus septyni norintieji VII laidos abiturientai į dangų, į tolimo kelio paiešką, paleido skristi septynis baltus balandžius – ne veltui baigiantiems mokyklą gimnazijos pirmokėliai ištarė: „Jeigu metas išskristi – tai skriskit! / Kilkite paukščiais, skriskite, lėkit!“…